Tėvai žino, kad išmokyti vaikus reguliariai ir teisingai plauti rankas yra nelengva, tačiau būtina. Siūlome susipažinti Latvijos DROGAS personalo ir komunikacijos direktorės, socialinės atsakomybės ambasadorės bei, žinoma, mamos Madara Juska patirtimi ir sužinoti, kaip kalbėti šeimoje apie rankų higieną, o rankų plovimą paversti linksmu ritualu.
Esu dviejų vaikų mama. Mano pareiga –apsaugoti juos nuo ligų ir padėti mažyliams išsiugdyti gerus higienos įpročius visam gyvenimui, todėl kasdieniuose pokalbiuose mes diskutuojame apie rankų plovimą.
Mano nuomone, pirmoji sėkmės taisyklė – padėti vaikams pamėgti vandenį: maudytis, pliuškentis, plaukioti, žaisti su ant stalo nutiškusiais lašeliais, šokinėti per balas… Mano patirtis buvo gera – džiaugiuosi, kad juos iš tiesų domina visa, kas susiję su vandeniu, tereikia šį pomėgį nukreipti į rankų plovimą ir nepriekaištaujant dėl sušlapintų rankovių pakeisti sušlapusius rūbelius.
Mūsų vonios kambaryje yra daug žaislų ir jame vaikai praleidžia daugiau laiko nei to norėčiau. Kartais vonia prisipildo putų, iš kurių galima daryti barzdas, kepures, avinėlius ir besmegenius... O maudomės mes nuo vaikystės – vasarą tvenkiniuose ir ežeruos, žiemą – baseine. Man nelengva leisti vaikui taškytis balose (vistik gaila suteptų drabužių) arba šlepsėti per tirpstantį ledą jį skaldant, kai matau, kad prisems vandens į batus, tačiau toks išdykavimas leidžia pajusti ryšį su vandeniu.
Pats rankų plovimas – tai jau žaidimas su vandeniu. Mūsų namuose muilas yra pramoga. Kartkartėmis keičiame jo formą: muilo putos buteliuke, skystas muilas arba skirtingi muilo gabalėliai (vaikams patinka atvežti iš komandiruočių ir kelionių įvairių formų bei kvapo maži muilo gabalėliai). Dažnai į žaidimą įtraukiamas dubenėlis, padedantis „suvaldyti“ suplaktas putas: jame galime išvirti putų sriubą, naudojame kempinę ir panašiai. Savo mažajai dukrai prie kriauklės pastatėme neaukštą kėdutę – taip jai lengviau pasiekti kriauklę, atsukti čiaupą ir pradėti žaisti, o visi žaidimo reikmenys sudėti jai prieinamoje vietoje po kriaukle.
Žinoma, tokiems žaidimams reikia skirti nemažai laiko, kantrybės, ypač, kai ant stalo šąla vakarienė, tačiau manau, kad jei vaikas nori – jam reikia leisti žaisti su vandeniu. Be to, vaikui reikia suteikti galimybę „padėti“, pavyzdžiui, kai trimetė dukrelė prašo leisti išplauti kojines, išplauti nedūžtantį puodelį arba kempine išvalyti kriauklę (tai reiškia – pripildyti ją putų). Žinoma, tokios „pagalbos“ kaina – šlapios vonios grindys ir šlapia dukrelė (teks perrengti), užtat tikiuosi, kad ir ji, ir jos šešiametis broliukas ateityje nevengs plauti rankų.
Aš ir pati norėčiau turėti principingesnį požiūrį į tai, kada rankas plauti būtina. Tai sunku, nes aš pati nuolat apie tai pamirštu, ir, savaime suprantama, neišugdau vaikams reflekso – rankas VISADA reikia plauti grįžus iš darželio ir prieš valgį.
Tačiau vienu atveju aš esu nepalenkiama – jei pasakiau, kad reikia nusiplauti rankas, tai būtina padaryti, ir, žinoma, muilu. Ne vieną kartą patikrinusi vaikų rankas, nuvariau juos atgal prie kriauklės ir neleidau sėsti prie stalo. Savo testą vadinu „Aš pauostysiu“. Prizas – motinos džiaugsmas ir pasididžiavimas, kai prie nosies tiesiami keturi maži delniukai, net ir nušluosčius dar vis drėgnučiai ir švelniai kvepiantys muilu.
